Mykolas Biržiška

1

Mykolas Biržiška (1882–1962) – lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, lietuvių tautosakos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, pedagogas, publicistas. Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Mažeikių aps. Viekšniuose, žemaičių bajorų inteligentų šeimoje. 1895 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą, taip pat klausė istorijos filologijos fakultete istorijos, literatūros ir kalbotyros paskaitų. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą. Dalyvaudamas studentų sueigoje, 1902-02-09 buvo suimtas kariuomenės, iš pradžių nuteistas 2 metams ištremti į Vakarų Sibirą, bet iki liepos mėnesio išlaikytas Maskvos Butirkų kalėjime. Iš universiteto buvo pašalintas, bet vėliau vėl priimtas. Iš lietuvių studentų draugijos, universiteto bei kitų bibliotekų knygų studijavo lietuvių literatūrą ir istoriją. 1904 m. lenkiškuose žurnaluose („Ogniwo“ ir „Kraj“) išspausdino pirmuosiuos savo straipsnius lietuvių literatūros ir kultūros temomis, o rusų žurnale („Osvoboždenie“) rašė apie Šiaulių gimnazijos mokytojus. 1904–1905 m. sudarė lietuvių studentų kuopelę lietuvių literatūros istorijai tirti.

B2aigęs studijas, 1907 m. stojo į advokatūrą, dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, bet, advokatūra mažai tesiversdamas, labiausiai atsidėjo literatūros istorijai ir visuomenės darbui. Vedė lietuvę vilnietę Bronislavą Šėmytę, susilaukė dviejų dukrų. Bendradarbiavo spaudoje, buvo socialdemokratų savaitraščio „Žarija“, žurnalo „Visuomenė“ redaktorius. Noriai jungėsi į įvairių lietuvių draugijų („Rūta“, „Darna“, „Varpas“) veiklą, skaitė lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Nuo 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, sutvarkęs draugijos lietuviškas knygas ir skaitęs referatus visuotiniuose susirinkimuose. 1909 m. Vilniaus „Rūtos“ klube, Kauno „Dainoje“, Šiaulių „Varpe“ ir kitur skaitė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. Tais pačiais metais lenkų „Wielka Encyklopedya Pow. III“ parašė plačią lietuvių literatūros istorijos apžvalgą.

I pasaulinio karo metais M. Biržiška tapo Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti vienu iš steigėjų. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo galinga organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška tapo vykdomojo komiteto nariu.

1915 m. rudenį Vilniuje atidaryta pirmoji lietuvių gimnazija (Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos), M. Biržiška tapo jos direktoriumi. Gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją. Drauge mokytojavo A. Stulginskio organizuojamuose lietuvių pedagogikos kursuose, mokė lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos lenkų 3gimnazijose, lenkų mokslo kursuose, lenkų liaudies universitetuose. M. Biržiška dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje.
1915 m. aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, veiklą. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą; 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais nariais pasirašė Nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Iki 1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių tautinei ir politinei veiklai. „Esu kultūrininkas, bet Tautos reikalas nuolat verčia mane, kurio gyvenimo takas eina greta jos kelio <…> ne kartą ir politikos imtis“ (M. Biržiška).

Prof. M. Biržiškos veikla sudarė pagrindą naujo pobūdžio lietuviškam švietimo darbui, naujam lietuviškam patriotizmui, tiek lietuviškų gimnazijų ir pradžios mokyklų lygiu, kurį pats M. Biržiška vedė kaip Vilniaus lietuvių gimnazijos vadovas, tiek ir besiformuojančiam Aukštajam mokslui, Lietuvių Mokslo Draugijos kuruojamiems ir M. Biržiškos vedamiems „Aukštiesiems mokslo kursams“, vykusiems Vilniuje 1919, 1920, 1921 m. Taigi M. Biržiškos pastangos čia sutapo su LMD Basanavičiaus nustatyta kryptimi – tirti Lietuvą, kurti Lietuvišką mokslą. Čia profesorius pasižymėjo kaip lietuvių literatūros istorijos, lietuvių folkloro tyrinėtojas, ryšių tarp kultūros ir istorijos tyrinėtojas, tolerancijos tarp kultūrų skleidėjas. Tyrinėjimai buvo pritaikomi besikuriančiai lietuviško švietimo sistemai. Reikšminga M. Biržiškos veikla – knygų, vadovėlių mokykloms leidyba.

4M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarių knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, vadovėlių („Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, 1919; „Rinktiniai mūsų senovės raštai“, 1927; „Vilniaus Golgota“, 1930; „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, I – 1931, II – 1938.), parengęs spaudai dainų rinkinius („Lietuvių dainų literatūros istorija“,1919; „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“, 1920; „Dainos keliais“, 1921 ir kt.) , išvertęs grožinių kūrinių, išleidęs porą atsiminimų knygų. Svarbiausios M. Biržiškos spaudai parengtos ir išleistos knygos: „Senasis Vilniaus universitetas“, „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“.

I Ministrų kabinete signatarui pasiūlytos švietimo ministro pareigos.5 M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą, kartu su Mokslo draugija organizavo Aukštuosius kursus (1919–1921 m.). 1922 m. M. Biržiška profesoriavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926–1927 m. buvo šio universiteto rektorius, 1922–1930 m. – „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius. 1924 m. sudarė komitetą, kuris 1930 m. Papilėje pastatydino paminklą S. Daukantui; 1925–1934 m. dalyvavo įvairiuose mokslo suvažiavimuose ir aukštųjų mokyklų sukakčių minėjimuose Maskvoje, Minske, Rygoje, Tartu, Helsinkyje, Prahoje, Brno, Bratislavoje. 1932 m. M. Biržiška – VDU garbės daktaras, 1934 m. Latvijos universiteto garbės daktaras. Taip pat nuo 1932 m. Lietuviškos Enciklopedijos viceredaktorius. Atgavus sostinę – 1940–1944 m. – Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1941–1946 m. buvo LTSR Mokslų Akademijos akademikas.
6II pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. liepą M. Biržiška su šeima išvyko į Vakarus. Iki 1949 m. profesoriavo Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija). Nuo 1947 m. lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 m. emigravo į JAV. Tačiau visa savo veikla liko ištikimas lietuvybei: „Jaučiu skolą tautai, kuriai aš vis dėlto priklausau.“
Paskutinius savo gyvenimo metus M. Biržiška paskyrė brolio Vaclovo iškiliausiam lituanistiniam veikalui „Aleksandrynas“: redagavo, pildė ir tikslino faktus, parašė įžanginius paaiškinimus, keletą biografijų. Savo 80-ojo gimtadienio išvakarėse sukniubo skaitydamas 2-ojo tomo korektūrą (darbą baigė trečias brolis – Viktoras). Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, palaidotas Kalvarijų kapinėse. Pasak J. Aisčio, mirus M. Biržiškai, pasitraukė visa epocha.

7Po M. Biržiškos mirties jo darbo kambarys ilgai buvo neliečiamas, bet profesoriaus vaikaičiai Venta Barauskaitė-Leon, Danutė Barauskaitė-Mažeikienė ir Vytautas Barauskas jaučią pareigą M. Biržiškos archyvą ir daiktus atiduoti Lietuvai. 125-ųjų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro prof. M. Biržiškos gimimo metinių sukakties proga Vilniuje, Signatarų namuose, atidarytas jam skirtas memorialinis kambarys. Signatarų namuose dabar lankytojai gali pamatyti M. Biržiškos baldus, knygas, jo rankraščius, taip pat jo brolio Vaclovo Biržiškos rankraščius. Vaikaičių užsakymu iš bronzos buvo išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės. Jos taip pat eksponuojamos.

M. Biržiška – teisininkas, visuomenės veikėjas, Vasario 16 Akto signataras, kovotojas dėl Vilniaus lietuviškumo, publicistas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros istorikų, tautosakos tyrinėtojas, pedagogas.

Prof. Mykolas Biržiška – išskirtinė lietuvių mokslo, kultūros ir politikos asmenybė, dažnai palyginama su tiltu tarp senosios Lietuvos ir naujosios lietuvių kultūros, savo šaknimis besiremiantis į senąją kultūrą, o šakas ir žiedus skleidžiantis naujojoje.
________________________________________
Atidaryta virtuali paroda, skirta Mykolo Biržiškos gimimo ir mirties metinėms
2012-08-19 10:20

img018Žymaus lietuvių visuomenės veikėjo Mykolo Biržiškos 130-ųjų gimimo ir 50-ųjų mirties metinių proga sukurta virtuali paroda, kurioje galima susipažinti su dokumentais, atspindinčiais jo gyvenimą ir veiklą, pranešė Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba.

Lietuvos centrinis valstybės archyvo ir Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje parodoje „Mykolas Biržiška. Dvasios kultūra ir kilnūs principai“ pristatomi rašytiniai ir fotodokumentai, eksponuojami JAV lietuvių kinematografininko Pauliaus Jasiukonio filmuoti kino kadrai, kuriuose užfiksuoti M.Biržiškos gyvenimo JAV momentai.

Dokumentuose taip pat pateikiama informacija apie M.Biržiškos veiklą nacių okupacijos metais – rūpinimąsi Lietuvos kultūros išsaugojimu, dalyvavimą prieštaringai vertinamoje Lietuvos atstovų konferencijoje, taip pat apie sovietų valdžios ketinimus sugrąžinti emigravusį į Vakarus M.Biržišką į Lietuvą.

M.Biržiška gimė 1882 metų rugpjūčio 24 dieną Viekšniuose, o mirė 1962-ųjų rugpjūčio 24-ąją Los Andžele.

Jis buvo 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, 1915–1922 metais vadovavo lietuviškai gimnazijai Vilniuje. Vilnių okupavusių lenkų M.Biržiška 1922 metais buvo suimtas, bet vėliau perduotas Lietuvos kariuomenei. Vėliau tarpukariu jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o 1940–1944 metais buvo Vilniaus universiteto rektorius.

M.Biržiška 1946 metais pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949-ųjų gyveno JAV.

Alfa.lt